Izraelio vaduotojas
1Tylėkite, tolimosios salos, mano akivaizdoje!
Laukite mano žodžių, tautos!
Teateina ir tepareiškia jos savo skundą;
drauge rinkimės į teismą.
2Kas išjudino iš Rytų kovotoją už teisumą
ir pašaukė jį būti savo tarnu?
Jis atiduoda jam tautas
ir sutrypia jų karalius.
Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis,
savo lanku – vėjo nešamais pelais.
3Jis vejasi juos
ir pralenkia nepažeistas,
vos kelią kojomis siekdamas.
4Kas tai nuveikė ir padarė?
Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios?
Tai aš, VIEŠPATS,
kuris esu pirmas
ir su paskutine jų toks būsiu.
5Išvydo jį tolimosios salos, ir apėmė jas baimė,
dreba žemės pakraščiai:
artėja, jau čia pat!
6Kiekvienas jų padeda kitiems,
kiekvienas drąsina savo bičiulį.
7Meistras skatina auksakalį,
svidintojas – kalvį prie priekalo.
„Nuliedinta gerai“, – sako jis
ir sutvirtina kniedėmis,
kad nesvyruotų į šalis.
8O tave, mano tarne Izraeli,
Jokūbai, mano išsirinktasis,
mano bičiulio Abraomo palikuoni,
9iš žemės pakraščių aš pasiėmiau,
iš tolimiausių užkampių pasišaukiau.
Aš tau tariau: „Tu mano tarnas;
išsirinkau tave ir neatmesiu!“
10Nebijok, nes aš su tavimi,
nebūgštauk, nes aš tavo Dievas!
Stiprinsiu tave, padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine.
11Nešlovę ir gėdą užsitrauks visi,
kas niršta ant tavęs.
Taps nieku ir eis prapultin visi,
kas kovoja su tavimi.
12Ieškosi, tačiau neberasi tų,
kurie vaidijosi su tavimi.
Galą gaus ir nieku taps,
kas kėlė karą prieš tave,
13nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš – tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
14Nebijok, kirmine Jokūbai,
kirminėli Izraeli! „Aš tau padėsiu!“ – tai VIEŠPATIES žodis.
Tavo atpirkėjas – Izraelio Šventasis.
15Tu būsi mano kuliamasis velenas,
aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų;
tu kulsi kalnus ir triuškinsi juos,
kalvas paversi pelais.
16Kai vėtysi, vėjas juos nuneš,
audra juos išblaškys.
O tu džiaugsiesi VIEŠPAČIU,
šlovinsi Izraelio Šventąjį.
17Užguitieji ir vargšai ieško vandens,
o jo nėra,
ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio.
Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu,
aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu.
18Ant plikų kalvų atversiu upes ir slėniuose šaltinius.
Dykumą paversiu tvenkiniais,
išdžiūvusią žemę – vandens versmėmis.
19Prisodinsiu dykumoje kedrų,
akacijų, mirtų ir alyvmedžių.
Tyrlaukiuose auginsiu kiparisus
drauge su guobomis ir pušimis,
20kad žmonės matytų ir žinotų,
stebėtų ir suprastų,
jog visa tai padarė ranka VIEŠPATIES,
jog tai sukūrė Izraelio Šventasis.
Iššūkis pagonių dievams
21„Pateikite savo bylą, – sako VIEŠPATS, –
dėstykite savo įrodymus“, – sako Jokūbo Karalius.
22Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks!
Pasakykite, kas įvyko žiloje senovėje,
kad įsidėmėtume
ir suvoktume, kuo tai baigsis,
arba apreikškite, kas dar turi įvykti!
23Pranašaukite, kas bus ateityje,
kad žinotume, jog esate dievai!
Padarykite ką nors, gera ar pikta,
kad būtume nustebinti ir įbauginti.
24Kodėl ne! Jūs esate niekis ir jūsų darbai – niekai!
Kas jus pasirenka, tas renkasi pasibjaurėjimą.
25Išjudinau jį iš šiaurės, ir jis ateina;
iš krašto, kur teka saulė, pašaukiau jį vardu.
Galiūnus jis sutryps it molį,
kaip puodžius minko šlyną.
26Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume?
Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“?
Niekas to neapskelbė, niekas neapgarsino,
niekas negirdėjo jūsų žodžių.
27Įvykiai, kadaise pranašauti Sionui,
štai štai jau vyksta!
Ir aš siunčiu Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena.
28Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno,
nėra tarp jų kam duoti patarimą,
kad galėtų atsakyti, kai klausiu.
29Visi jie – niekas,
niekas jų darbai;
jų stabai – tuščias vėjas!
